Imunodeficitas (imuniteto nepakankamumas) yra susilpnėjęs, nepakankamas imuninės sistemos atsakas į infekcijos sukelėjus ir kitas genetiškai svetimas medžiagas – antigenus.
Antigenai yra ne tik mikroorganizmai – virusai, bakterijos, grybeliai, bet ir pakitusios, vėžinės ar svetimos ląstelės. Ar mikroorganizmai sukels infekciją priklauso nuo jų sąveikos su žmogaus imunine sistema.
Nepažeista nosies, bronchų, žarnyno akių gleivinė yra natūralus barjeras, apsaugantis žmogų nuo infekcijos sukėlėjų. Čiaudulio, kosulio refleksai, ant odos, organizmo viduje „gyvenančios” bakterijos, ašarų, seilių, skrandžio sulčių medžiagos, baltieji kraujo kūneliai (leukocitai) sudaro pirmąją apsaugos nuo infekcijos liniją – nespecifinį imunitetą. Tuo pačiu metu yra aktyvinami limfocitai, pradeda gaminti antikūnus, formuojasi specifinis imunitetas.
Imuniteto nepakankamumas yra įgimtas (paveldimas) ar įgytas. Imuninė sistema susilpnėja nuo infekcijos, kitos ligos, dėl gydymo, radiacijos. Geriausiai žinomas įgyto imunodeficito pavyzdys yra žmogaus imunodeficito viruso infekcijos (ŽIV) sukeltas imuninių ląstelių slopinimas.
Imunodeficitas pasireiškia pasikartojančiomis, išplitusiomis, linkusiomis komplikuotis kvėpavimo organų, odos, sąnarių, kaulų, žarnyno infekcijomis. Jei infekcija išplinta krauju, vystosi sepsis.
Susilpnėjus imunitetui dažniau sergama ne tik infekcijomis, bet ir autoimuninėmis ligomis, vaskulitu, navikais, kraujo piktybinėmis ligomis. Imuninės sistemos būklę galima įvertinti atlikus kraujo tyrimus, nustatomas imuninių ląstelių skaičius, jų aktyvumas, išmatuojamas imunoglobulinų (antikūnų) kiekis.
